(Prisimenant popiežiaus Pranciškaus lankymąsi  Lietuvoje)
 
Taip laukėme Tavęs, Šventasis Tėve,
Su nerimu, kad tik nebūtų darganos,
Juk negražu, jei lauktum pasislėpęs
Po jūra lietsargių krikščioniškos minios.
 
Tačiau nebuvo, o priešingai, nušvito saulė,
Kai Kauno Santakoj ėjai aukot Šventų Mišių.
Danguje vienas baltas debesėlis plaukė
Su angelo, kuris Tave lydėjo, šešėliu.
 
Daugiau nei šimtas tūkstančių kalbėjo vieną maldą,
Daugiau nei šimtas tūkstančių širdžių čia buvo kaip viena.
Kvietei mylėti Kryžių, artimą ir Kristaus vardą,
Kad gėryje, vienybėj, Dievo meilėj liktų Lietuva.
 
Kvietei mus prisimint ir gerbti tautos kelią,
Tėvus, jų Sibiro tremtis, kalėjimų tamsą,
Visas aukas praūžusio nelemto karo,
Kad vėl gyventume, atlaikę baisią kančią.
 
Sugėrėme žodžius, kaip geria žemė lietų,
Ištroškusi po vasaros ilgos kaitros.
Tikiu, kad popiežius Pranciškus mums palieka
Viltim ir švyturiu gyvenimo keliuos.