Jei labai įsijausiu į ilgesio vėją,
Juk pasieksiu šnarėt palei paausius tavo plaukuos,
Juk atnešiu į naktį bemiegę
Į stogą, palanges lietum bebarbenantį debesį,
Juk į kiemo medžius 
Įsisuksiu kuždėjimo muziką migdančią grot,
Bet trikdysiu, draikysiu mintis
Apie mirtiną atilsį.
Jei labai įsijausiu į liūdesio ašaras,
Juk išsprūsiu 
Glamone vėsia nuvirvenanačiu pėdsaku,
Juk brinkinsiu tol tavo jusles,
Kad susprogs pumpurai, kad parodytų spalvą ir kvapą.
Išsišauksiu stebuklą,
Kai kraujas ir kaista, ir vėsta.
... gal tai buvo tik vėjas,
bet ko ta širdis taip pašėlusiai plaka?
Jei labai įsijausi
Į dyviną mūsų artumą,
Įsismelksi glamone svaigia
Ne po rūbais – po šiurpstančia oda.
Nors gali pamanyt,
Kad gyvenime šitaip nebūna,
Bet mes lapkrity einam klajot 
Po pravertą mums amžiną žydintį sodą.