Basomis pro erškėčius
Tarp šakų, tarp žiedų
Žydros žvaigždės sužibo.
Basomis pro erškėčius,
Tarsi skausmo nejaustum,
Tu rinkai jas į plaukus.
Jos spindėjo, žibėjo,
Tu bridai vis gilyn;
Už skvernų šakos kibo,
Bet kraujavo ne rankos – širdis.
Nepaklyski tamsoj,
Laumių šokis vaidensis;
Nenubėk takeliu per toli –
Nepavysi vaikystės nuogos –
Tu vėluosi, o ji tik šypsosis.
– Na, palauk nors truputį! –
Pavymui šauks beržai.
Tu paskendus mintyse
Sau po kojom nejausi dyglių.
Ir kerai, likimo siųsti, vilios vis gilyn...
– Žvaigždes jau turi, tai numirti gali...
Žingsnis po žingsnio – jos žibi ryškiau;
Nepamiršk, kad būtis nebūties asistentė –
Jei šypsosies, kažkas gi liūdės.
Basomis pro erškėčius,
Tarsi skausmo nejaustum,
Tu bridai vis gilyn.
Už skvernų šakos kibo,
Bet kraujavo ne rankos –
Širdis...