Dar budi Šienpjoviai aukštai, septyni broliai,
Tik pievose ramunių jau nėra.
Su baltu dobilu po Joninių nupjovė,
Anksti ryte užkritusius rasa.
 
Delčia blyški, nors ji tikrai pašviestų
Griežlei surasti lizdą rugiuose
Arba pareit krantais upelio dviese
Dainuojančiai jaunystei vakare.
 
Tiktai ruduo švelniai dainuot nemoka,
Vėjuota jo melodija sunki.
Vidurnakčio glėby su dargana kvatoja
Ir beldžiasi į stogą lietumi.
 
Bet ši naktis rami.
Galbūt ruduo pavargo
Braidyt miškais, klampiais arimais laukuose?
Gerai ir man miegot, kada pro langą žvelgia
Septyni Šienpjoviai, pablyškusi delčia.