Iš drovesio išnėrus

Iš savo drovesio kadaise išsinėriau,
Tą seną odą sunaikino laikas.
Leisk likti atvira, nes moteriai tai – gėris,
Pikti liežuviai kur purvynuos draiko.
Tu lyg šviesa nuo rūsio lig palėpės
Vaiduoklių padermę per mirksnį išnaikinęs.
Vynuogienojum trokštu atsišlieti
Į tą, kur vaisių jausmo nunokino,
Bet rėkšti neskuba, žiedynų nenuplėšo,
Maloniai kalbina ir stebi, ko man reikia,
Kurs nesupančioja anei minties, nei riešų
Ir nesišaipo, jog esu be saiko – 
Patyrus mirksnį, trokštu amžinybės,
Nunėrus odą, laukiu kraują dygstant.
Dėkoju tau, kad nieks manęs nemyga – 
Be odos likusi, galiu apglėbti viską.
Nijolena