Paralelė
Neištartus žodžius minty dėliojau...
Ką šnabžda vėjai miško ūžesy?
Lietus nuplovė pėdsakus... Žinojau,
Kažkur toli, bet vis dėlto esi...
O mėnesieną tyluma dar glostė,
Ir negalėjau jau nuleist akių...
Ieškojau atšvaisto šešėlių klostėj,
Kuriuos lig alpulio širdies regiu.
Kai degs klevų ugnis prie šilo,
Mes prasilenksim tyliai – kaip laivai...
Nutįso gervių virtinės pakilę –
Tu aklą mano meilę palikai...
Mūsų balta naktis nutolo...
Dabar tyla. Ji gali būt klampi...
Šermukšniai švyti, gervės moja,
Mes esame ieškojimų kely.