Negaliu aš prieš vėją papūsti,
Juk vis vien jis mane nugalės,
lauš šakas, plėš žiedus
Ir aš nuogas užsnūsiu, 
kai į vakarą saulė riedės.
Negali tu į širdį pažvelgti,
Kai jos dūžių visai negirdi,
Tavo mintys gruoblėtos 
Pro laiką vis veržias,
Nes užvaldęs tave lapkritys.
Jis toks drėgnas šaltais lašais laša
Vien į langus –  širdis užsidarius duris,
Negirdi, kaip danguj žvaigždės verkia,
Nematai, kad skliautuos pilnatis.
Baigė lapai iškrist, vien tik nuogas kamienas,
bet nešalta, juk brolis šiaurys
keistą mintį į galvą vis bruka,
kala medin miške lyg genys,
Ar išlaisvins kas dalią neramią,
kada vėl šypsena leis spindėti akims.
Dvelkia rudeniu, sieloje šalta,
Negaliu aš prieš vėją papūst,
Neklausai, kaip širdis tyliai verkia,
baigia žvakę rusenančią vėjas užpūst...


2018-03-21