Sunkesnis nei akmuo
Tylėjimas sunkesnis, nei paminklinis akmuo –
Jis gniuždo gyvą, atriboja, žeidžia,
Užsmaugia lūkesčius, jis tremia egzistuot
Po laktom tarsi užkapotam gaidžiui.
Ne, tu dar nemirei, tačiau tavęs nėra,
Garsai nesuskrenda į kokį gerą žodį,
Tiesiog ten pametė, kur nereikėtų rast –
Nemato varnos, šunys neužuodžia.
Nėr reveransų, labas ir sudie,
Kaip gyveni? Ar gyveni, nerūpi.
Tylėjimas – užaugus ant tavęs žolė,
Kai tu ne stovi, o nuolankiai klūpai
Lyg tavo nuodėmė baisi ir kruvina,
Ne žodį ištarei, bet išsitraukei peilį
Ir atgailavimo lyg nebebus gana,
Net savo rankomis jei nusidirsi kailį.