Ir žodžiai kartais tyli, nebeverkia,
Tik, rodos, vėjas kalba dar už juos,
Dar beldžiasi į širdį – verias vartai,
Už jų – pavasariai ir vasaros dainuos.
 
Gyventi buvo tarsi saulei verta –
Tik degant, tik dalinant šilumą delnuos,
Nes viskas duota tau tik vieną kartą,
Tik kartą, vieną kartą džiaugtis, nedejuot.
 
Bet tu verkei graudžiau, nei verkia lietūs,
Ir dejavai už vėją dar skaudžiau,
Kad jie, tie žodžiai, ašaromis lietųs
It nemunai, it baltijos plačiau.
 
Ir stygos kad skambėtų vos palietus,
Nes Tavo aš, Kūrėjau, alsavimą jaučiau.