Ilgėja tamsumos. Ne laikas keisti odą – 
Gyvatės išnarą į dygų ežio spyglį.
Žinau, ilgu ir daug kas nusibodo – 
Tiek šaltos rasos, tiek belaikšės miglos
Ir tas apsiautęs kiautu nežinojimas, 
Kas ištirpdytų kraujy tirštą ižą?
Ir tas drovėjimasis glaustis prieš žiemojimą.
Mes kaip voratinkliais supančiotos nečiupinėtos ližės
Užmiršom kepalus. Išalkanėjo pelės
Ir musių nėr prie aplaižyto šaukšto.
Ar bent žinai, ko mes kas rytą keliamės?
Kas kvies – ar žemė, ar padangės aukštos?
Prisėsk ant slenksčio. Niekur juk nebeisime
Ir iš suglamžytos neišsinersim odos.
Gal atsiminsim jausmo liepsną skaisčią,
Kai siaučiant pūgai regim žydint sodą?