Nuvilnijo laukais, nuvilnijo miškais
Tavo dienos lyg vėjas patrakęs,
Tarsi gelsvas rugsėjis su vaisias
Dosniais, savo duoklę visiems
Atidavęs. Apdalino visus iš širdies 
Sklidinos lyg taurės krištolinės
putojančio vyno. Pavaišino
Ramybės koriu, apsvaigino visus
Gerumu... Vis mažėja dienų, vis mažėja
Naktų, jos ištirpsta lyg sniegas pernykštis.
Laikas sukas ratu, karuselės ritmu
Ir jauti, kaip kasdien vis artyn ir artyn,
Vis artėji prie taško. Po tašku
Nežinia pasislėps, nieks jos mįslės
Įminti negali. Tik tai nuojauta kužda, – vis tiek
Kažkas liks iš šitos esaties, kažkas
Tyliai plevens, kažkas tyliai rusens
Šioj visatoj bekraštėj...