Suprantu, kaip tai kvaila, bet užėjo toks nenumaldomas noras parašyti. Žinau, tai nepadės, bet vis tiek turiu užrašyti. Aišku, niekam tai nebus įdomu, visas pasaulis turi daug svarbesnių reikalų, sakykim, pas mus dabar popiežius, kitur badas, dar kažkur naktis, metas miegoti ir visa kita, bet nežiūrint į nieką turiu su kažkuo kažkuo pasidalinti. Tas kažkuo mane veda į neviltį, bijau prarasti sveiką protą, kiek aš dar jo turiu, jeigu dar vis beturiu, jau net pats nebežinau, ar dar turiu ką nors sveika, ar esu tik visas ištisai nusėtas negalavimų ir komplikacijų.

Pavyzdžiui, visą rytą mane graužė kaži koks nelyginant kirminas ar, kaip žmonės kartais įvardina, sąžinė, betgi aš nieko nepadariau nei šiandien, nei vakar ar dar kurią ankstesnę dieną, kad turėčiau dabar kažkaip dėl kažko kentėti, visai ne, na taip anksčiau gal, prieš kokius devyniasdešimt metų, jau net ir neatsimenu, bet pastaruoju metu tikrai gyvenau ypatingai sąžiningai ir nepriekaištingai, tada kodėl turėtų mane graužti sąžinė? Ne, vadinasi, kažkas kitas lindi manyje ir yra nepatenkintas ir tą savo nepasitenkinimą reiškia mane iš vidaus grauždamas nelyginant kokią morką ar  panašiai.

Žodžiu, tą sunku apibūdinti, bet dabar dažnai esu persekiojamas tos minties, kad jau greit mirsiu, štai ir vakar taip jaučiausi, kai sėdėjau prakeiktame Vilniaus oro uoste, dar truputis, regis, ir tuoj atsisveikinsiu su šiuo pasauliu, toks staiga skausmas užplūdo, kad štai visi aplink laimingi, plius dar popiežius tik ką atvyko, apskritai tvyrojo tokia laukimo, kažkokio stebuklo nuojauta, kad štai dabar kažkur nuskrisime ir ten būsime laimingi, ar kažką susitiksime, arba su kažkuo gerai praleisime laiką, tik svarbu, kad bilietų nebūtume pamiršę ir pinigų, a taip, viskas yra kairėje kišenėlėje, jau ir vartai yra paskelbti, na nieko, dar spėsime labai brangios kavos iš popierinio sušikto puodelio atsigerti, o kur vaikai, kažkur netoliese, a tada gerai, jau galime registruotis, paskubėk, neskubėk, spėsim, tegul pirmi sulipa, kurie skuba, aš dar turiu į tualetą nulėkti, nes ten lėktuve labai nepatogu, bet tu tik ką buvai, vis tiek, tik nepamiršk nusileidęs mamai paskambint, o velnias vaistų neįsidėjau, ir taip toliau, visi kažkuo užimti, o man niekas nerūpėjo, nei pinigai, nei bilietai (dar net ir geriau būtų, jei kažką pamirščiau, galėčiau neskristi), nei kava, nors kažkodėl vis tiek jos išgėriau, toks esu nenuspėjamas, širdis ar kažkas krūtinėje, jutau, plyšta, tokia nykuma, nors stipk, negaliu pasakyti, kad labai myliu Lietuvą, ne, aš jos nekenčiu su ta nuostabia gamta ir pragyvenimo minimumu, ir iš tiesų nesupratau, kodėl turiu išvykti, juk man beveik milijonas metų ir ne vėliau kaip po penkiolikos minučių stipsiu, galvojau, daugių daugiausia pratempsiu valandą ir tai tik dėka toli pažengusios medicinos, bet kažkodėl kažkur trenkiuosi, braunuosi kažkokiu nepatikimu greičiausiai blogai sukomplektuotu lėktuvu, kuriame gal net ne visi varžtai tinkamai suveržti, kuro, ko gero, pamiršo įsipilti, taip dažnai būna, užtat ir krenta kas dieną, lėktuvu, kuriame stiuardai nekalba lietuviškai, o kava išvis šūdo verta, tai ne namie arba senamiestyje ar net ir spurginėje Laisvės alėjoje milijoną kartų skanesnė, visa šita literatūra, visas šitas eseistikos žanras taip žiauriai mane sugraudino, kad aš užblioviau balsu ant viso apšikto Vilniaus oro uosto, žinojau, kad tai nesolidu, ypač po popiežiaus vizito, mane būtent tuo ir įtarė, nežemiška egzaltacija dėl to tipo, aš ir neaiškinau, kažkas teiravosi, gal pamečiau piniginę, ir padėjo prie manęs penkis eurus, krūva banknotų sparčiai didėjo, bet aš blioviau dar garsiau, ir tada paskelbė apie laipinimą į mano skrydį, ir aš beprotis, juk iš tiesų ir esu beprotis, be to, dar visur skaudėjo, visas žaizdotas, nesveikas, susuktas dieglių ir reumatų, vidinių kraujavimų ir negalavimų, paduokit ranką arba bent leiskit atsisėsti, net nepastebėjau, kaip nutolo žemė, taip staiga ir dingo už debesų, nespėjau pamatyti, kur baigiasi Lietuva ir prasideda Europa, danguje irgi nieko gero, nei vieno apaštalo ar šiaip kokio šventojo, o paskui jau atsidūriau kitame pasaulyje, bet net ir ten skausmas niekur nedingo, vadinasi, jis nėra susietas su konkrečia šalimi, jis susietas su manimi ir kur bebūčiau mane persekios, niekur nuo jo nepabėgsiu, toks lyg vidinis nervas ar balsas sakė tau šakės, brolyti, va taip, tai kur čia gerai jausiesi.

Žinau, yra toks uodeginis nervas, jis kažkur uodegoj, ta prasme, jis užsiliko nuo tų laikų, kai dar turėjome uodegas, bent jau aš, dėl kitų nieko pasakyti negaliu. Pamenu, iš pradžių buvau žuvis, plaukiojau sau, išsireikšiu nelietuviškai, spakainai  po vandenis, netgi vandenynus, kai kada tikrai toli nuirkluodavau savo pelekais, magėjo paveizėti, kaip ten toliau, kitur žuvys  gyvena, visada buvau toks ganėtinai smalsus, bet, turiu pasakyti, ne visur pyragai, tiksliau turėčiau sakyti, ne visur sliekai vienodi, kai kur jų net visai nėra, tad, savaime suprantama, galiausiai vis tiek turėjau grįžti, savi vandenys labiausiai traukia, viskas pažįstama, miela, drėgna ir taip toliau, šitoj vietoj net ir arkliui yra aišku, bet kartą didžiulė banga, nemeluoju, tokia didelė, kokios iki tol dar nebuvau matęs, išmetė mane toli į krantą, labai toli, ką čia ir bepridursi, nusistebėjau tik oho, sakau, kas čia buvo? Aišku, man niekas neatsakė. Tada, man regis, aš ir prisiplojau uodegą, kurią iki šiol skauda, kažkaip nevykusiai nutūpiau, matyt, prispaudžiau tą uodegos nervą, bet svarbiausia, matau, jog neprisiirsiu ligi vandens, nenušliaušiu, labai toli atsidūriau, bandžiau ir taip, ir anaip, bet dar tas nervas, po galais, ir pagalbos jokios, nei gelbėtojų, nei dar kokių savanorių, tad kas beliko daryti, išskėčiau savo žvynus prieš saulę, jie tuoj į plunksnas pavirto, o pelekai į  sparnus ir pakilau į dangų su kitomis žuvėdromis, buvau toks lyg Džonatanas Livingstonas, gal ten iš tikrųjų aš ir buvau, neprisimenu, tada tas skausmas kažkaip ir pradingo, ne suvisam, aišku, bet tuo tarpu ir tai gerai, skrendi sau kur nori, gali aukštai arba žemai, panašiai kaip būnant žuvimi, arba giliai paneri, arba paviršiuje mėgaujiesi saulės spinduliais, bet ore tai nepalyginama su niekuo, pavargsti, kas be ko, tada nutupi kur į smėlį, pailsi.

Tai va, tas nervas man daugiausiai rūpesčių dabar ir kelia, negaliu net miegoti, taip skauda. Išeinu pasivaikščioti ar pabėgioti, mėgstu bėgimą, bet negaliu ilgai bėgti, susuka mane visą tas uodeginis nervas, net galvoju, gal man uodega liko, koks nedidelis galiukas, veidrodyje kaip ir nieko nematau, bet pirštais kažką užčiuopiu, kažką, kas, rodos, tuoj prasimuš į paviršių, galvoju, kuo aš tada pavirsiu? Labai nenorėčiau šuniu, nežinau kodėl, gal todėl, kad jie vis loti turi, jau kaip mane nervina tas jų lojimas, tuoj kas – ir paleidžia gerklę, atrodo, pasaulio pabaiga, o iš tikrųjų net nėra rimtos priežasties loti, kažkas praėjo pro šalį, tik pamanyk. Žodžiu, darykit ką norit, tik ne tai, o dar tas visiems žinomas Brisiaus galas, dievaži, apsiverksiu.

Taigi, tokios mintys mane slegia ir, jaučiu, kad tikrai vieną dieną galutinai suslėgs, jau kaip ir laikas būtų, aišku, specialiai neprašau, bet ruoštis tam reikia, o dar tas nervas. Nežinot? Toks uodegoj yra.