tu ir vėl į kažką atsiremsi
lietaus lašą lyg
negeidžiamą ašarą
nuo skruosto nubrauksi ranka
naktis traukiasi neatsiprašiusi
už sapnus kuriuose vien tik tamsa

tų klevų rytmetinis ošimas
debesų nesuprantamas įnoris
būt grėsmingu pilkuojančiu pranašu
virš dar miegančių jaukiai namų
rytas – guodžiantis tavo likimas
su arbata čiobrelių kvapnių

ant baltuojančios tavo palangės
pirmu spinduliu saulė pažais
atsiremsi į žemę gimtinės
ir į artimą tolimą žmogų
įtikėjęs jo pažadais

2018 07 13