Kilk dvasia
Nutolstu ir vėl priartėju
prie tavo veido, iškreipto kančia.
Kai mano žingsniai sulėtėja,
aš vėlei išgirstu tave.
Lyg ką sakytum taip nebyliai –
nejau, žmogau, toks aklas tu esi,
nejau išgirsti mano balsą nori,
iš debesų nuslystantį gyva versme?
Man tiesiai į akis pažvelgti nori?
Tai žvelk, jos visada šalia,
bet taip sunku, tave vis šaukia
vien apčiuopiama tikrovė,
o kurgi ta, kurios paliesti nevalia?
Tiktai jauti, žinai, bet nesumoji,
nes tau tai būtų jau per daug.
Lyg vabalėlis žemėje rėplioji,
o siela kyla vis aukščiau.
Į tolius skverbiasi, į aukštą dangų,
galybes debesų, kur plazda
baltas Cherubino sparnas
ir kviečia: kilk dvasia aukščiau ir tu.
2018-08-19