Nudelbtas žvilgsnis, nutylėjimų prarajos.
Nors erdvė ta pati, kas – vanduo, kas – aliejus.
Kokio velnio tada beprašyt atsisagstymo,
Kam tikėtis jausmų duobes išklūpėjus?
Dienos trupa it smiltys iš delnų pro tarpupirščius.
Tam juk duotas ruduo, tiesos liktų kad nuogos.
Daug miglos, daug tamsos. Nuo vienatvės ar krūpčiosim – 
Užmarštis įšvirkšta kaip raminantis nuodas.
Iš sapnų siauras takas – apsitrynęs punktyras,
Kur įmintos tok vienos – įėjusio pėdos.
Iš ne moters švelnumo pristinga ne vyrui.
Gėda būtų nebūti, bet ir būti jau gėda.
Iš lašelių smulkių – iš buities ši emulsija,
Lig būties aukštumų jai neduota pakilti.
Ant savęs niršulys ir nėra ką užpulti,
Kai ne ašarom varvame - krintam po smiltį