Rytoj

Pakvips saulėlydžiu ir antaniniais obuoliais,
Švytės užgesusių žvaigždžių gerumas,
Rymos čia kryžius ir šešėliai žais,
Pakils virš tėviškės lengvutis dūmas...
 
Tu būsi taip arti, šalia, greta,
Ir akyse spindės laimingas žaismas,
Prie tėviškės akmens priglusi čia,
Ir netrukdys pravirkt net sielos maištas.
 
Balti voratinkliai nutįs,
Ir ašara riedės per skruostą...
Jauku tau bus čia, tėviškės kertėj,
Kai rudenio ažūras kaktą glosto...
 
Tartum žynys apeisi erdvę tą,
Mintims, akims bus gera, gera...
Kaštono seno šakos sudejuos,
Primindamos motulės baltą skarą.
Papartis