Saulėtekis... Saulėlydis... Tirštas rudens rūkas...
Jaunystės dienos bėgo, pabėgo ir išbluko,
Susirietė į sraigę, išliejo aukso syvus.
Nematomas pasaulis  – jis ten, jis vis dar gyvas.
 
Kely žmogus sustingęs į ryškią žvaigždę tiesias.
Viltis tai jo šviesioji. Palikit jam. Ištiesęs,
Rankas sudėjęs maldai, prašys Aukščiausio laimės.
Prašys ne sau, o vaikui. Tegul užaugs bebaimis,
 
Tegul sutiks pasaulį tik tą, kuris atsukęs
Šviesiausią kelio dalį. Nors meilė nusisuko
(Likimas taip nusprendė) ir takas nuvingiavo,
Šalikelėj sustojęs vėl girdi dainą savo
 
Skambėjusią jaunystėj. Lyg tyras šaltinėlis.
Kai akys susitiko – viltis suspindo vėlei...
Sugrįžk, tyla be balse, ištark žodžius taip lauktus
Svaigink ir tieski kelią. Aš debesiu atplauksiu.