ten vis dar sniegas dilgčioja po oda
jokiam laike nelemta užsibūti
bet tavo žvilgsnio drėgmę vėjas uodžia
Ir žodžių drožlės byra pro kamputį
šerkšnotų lūpų
uždrausta paliesti
nes subyrėsi tirpstančioj sekundėj
drugių vaiduokliai mūsų sapną ėda
šešėlių užtvankose veidas atsispindi
atmintinai
taip susiliečia lietūs
akimirkoj vienas kitą atpažinę

... ten vis dar dilgčioja tavim
Ir kvepia sniegas...

ten vis dar aš

tave

be garso
...

 lyja...