...  be mirties negi Ji gali išbūti? 
Skauda atmintį, 
Skauda ir tai, 
Ką dabar, 
Kramsnodamas šitą dieną mąstau. 

Paukšti mielas, 
Žvirbliuk rudenini, 
Aš norėčiau, kad grįžtum palesti 
Iš pakluonėje tėvo javų, 
Kuris vijo tave kuo toliau. 
Net ir ten, kur galėtum nebūti... 

Girdėjai – auga sūnus... 
Ir nebuvo kaip jį išauginti kitaip, 
Kad nemokėtų grūdo prie grūdo dėlioti. 

Grūdas prie grūdo... 
Grūdas prie grūdo... 
Nepamanė, kad jeigu ne jis, 
Galbūt ir tavęs nežinočiau. 

Ir kaip Dievui pats sau štai dabar pasakau – 
Be žvirbliuko neturėčiau aš savo tautos.
Turbūt, dangaus  – irgi.