Stebuklo galia


Tai atsitiko Olandijos pietuose, tačiau galėjo bet kurioje kitoje šalyje, bet kurioje šeimoje įvykti ši istorija, kuri užklupo mus 2017 metais.
Kartais skaidrią, mėlyną padangę sudrumsčia siautulinga audra. Tarsi kaprizingas olandiškas pavasario oras: čia saulutė šildo, o žiūrėk ima netikėtai pilti kaip iš kubilo ledinis lietus ant tavo galvos, o tu nesi pasiruošusi šiai nemaloniai skaigmenai. Likimas supurtė mane tarsi cunami.

Olandijos didmiestį apklojo gili tamsa. Šilta 20017 birželio naktis. Vasaros pradžia. Vidurnaktį sudrumstė nakties tylą mano mylimojo Sigrano mobilusis telefonas. Nuo tada prasidėjo mūsų maratonas.
Sigranas mielas, jautrus vyras, gimęs ir užaugęs tropinėje saloje Šri Lankoje. Jis žvelgdavo visuomet į mane ypatingai meiliai, tarsi būčiau jo geiša. Tačiau tą nelemtą naktį jo žvilgsnis nudilgino. Beveik agresyviai, impulsyviu judesiu uždegė miegamajame šviesą. Prabudau išsigandusi. Jo azijietiškai siauros akys išsiplėtė ir virto europietiškomis. Sigranas tapo panašus į pamišėlį. Jo veide keista, man nepažįstama išraiška, gąsdino mane. Jis blaškėsi po kambarį iš vieno kampo į kitą. Pagaliau išdrįso praverti burną. Girgždančiu balsu garsiai sušuko:
-Mums reikia tuoj pat važiuoti į ligoninę. Juliui išsiliejo kraujas ant smegenų. Jis reanimaciniame.
Tarsi verdančiu vandeniu kas būtų mane apipylęs. Iššokau iš lovos apiplikyta baisios realybės. Širdies plakimą pajutau gerklėje. Tą pačią akimirką grindys tarsi prasivėrė ir ėmiau kristi į juodą baimės ir panikos duobę. Mano sūnus Julius vos 26-šerių metų. Visas gyvenimas jam prieš akis. Jis gyvens! Jis gyvens! Dieve, jis privalo gyventi!
Kai tavo šypsena- kasdieninė būsena, pamirštame Dievą. Įsuka mus malonus sėkmingo gyvenimo sukūrys.  Tačiau kai pajunti kiekviena savo kūno ląstele nepakeliamą dvasinį skausmą, prisimeni, jog turi ne tik kūną, bet ir sielą. Iškyla lyg rūkas amžinybės būtinybė. Tuomet ir prisimeni Dievą.
Visą dieną praleidau pas sūnų ligoninėje. Po širdies operacijos žinoma jautė silpnumą. Vakare ėmė pykinti, vargino galvos skausmas. Budintis gydytojas paskyrė vaistų ir Juliui šiek tiek pagerėjo. Kai ėmė snausti, laikrodis rodė 23 valandas. Jaučiausi lyg išsunkta citrina. Pabučiavau atsisveikinimui sūnų į kaktą. Milžiniška neramybė neapleido mane tą vakarą. Sigranas niekuomet manęs nepasveikindavo bučiniu, grįžtančios,  kaip anksčiau. Žinojau kodėl. Bijojo užsikrėsti kokia nors liga. Juk tiesiog apsigyvenau ligoninėje. O aš nieko nebijojau, nes esu motina. Jis tik patėvis, kuris netgi neaugino Juliaus. Skirtumas tarp mūsų neišvengiamas. Tam nesuteikiau reikšmės.
Kas galėjo žinoti, jog po poros valandų mūsų gyvenimas virs tikru pragaru. Pakeliui į ligoninę vis kalbėjausi mintyse su Dievu: jeigu, Dieve, esi visagalis, tuomet padėk sūnui. Laikyk jo gyvydės giją, padėk jam išgyventi. Dieve, aš pasimetusi ir neviltyje, todėl atiduodu tau savo kojas, rankas, širdį, mintis. Vesk mane tuo keliu, kuriuo privalau eiti. Kojos nelaiko manęs ir virpa lyg jos būtų iš bambuko, vėjo lankstomos. Nešk, Dieve, mane ant savo rankų. Pasitikiu tavimi!
Staiga iškilo prieš mane vizija: aš stumiu invalido vežimėlį su didžiule motiniška meile ir kantrybe, kuriame Julius. Jis paraližuotas. Telepatiškai skaitau sūnaus mintis. Kiekvieną jo norą išpildau. Mes tarsi du delfinai. Ši vizija truko vos kelias sekundes. Būtent tiek laiko užteko nugalėti panikai. Gimė viltis.
(mano Knyga „Stebuklo galia“ http: //leidyklalucilijus. lt)
Violeta-Ferdinan