Tyko pelę senas Micius
Dieną jau ketvirtą
Ir svajoja, kaip suvalgys
Keptą, o gal virtą.
 
Bet per kiemą ėjo žąsys,                        
Prinešė daug purvo.                  
Stebi jas gudri pelytė –                  
Nebelįs iš urvo.
 
Kam jai pėdutes sušlapti,
Kam paskui jas plauti?
O ir Miciui atsibodo
Tos pelytės laukti.                                
 
Prie būdos prisėlint bando. –
Žlibas Sargis snaudžia.                     
Tik jo bliūdą tuščią randa...         
Kaulus – jau apgraužęs!
 
Ką dabar reikės daryti? –
Tupi. Gailiai kniaukia.
Gal pienelio gaus šlakelį? –
Šeimininkės laukia.