Nebekviesk, nevadink –
Tarpe mūsų raistais virtęs laikas,
Šimtas lūkesčių, 
Krintančių vėstančiom plėnimis.
Niekas šiąnakt negims, nors rankoves aukštai pasiraitėme,
Niekas šiandien nemirs, nes taikingą iškėlėme vėliavą.
Ir lyg tyčia dabar,
Kada Dievui jau niekas nesimeldė,
Tenka klauptis ir kurti
Iš sąmonės dingusius poterius.
Būtos kūlgrindos
Kuprą paslaugiai lai iškelia,
Gal dar kartą neteks išmatuoti akivaro gylį bei plotį,
Nei skaičiuot naktimis
Neritmingus dėl ilgesio tvinksnius.
Nevadink ir nekviesk
Į finalo neturintį sapną.
... o dangaus pakrašy
Tarsi sužeistas priešaušris tvinsta.
Dievas žino... Kažin?
Jeigu mūsų aistros iki šiol Jis nemato.
Atgailos atgaiva –
Susisemsim ataušusius pelenus,
Gal atrasim tarp jų
Tarpe mūsų įskeltąją kibirkštį.
Negaliu atsakyt, 
Kas yra tas laimingas gyvenimas –
Amžių mylimo laukt,
Ar tiesiog netekty prisigirdyti?