Per pusę skilusi šviesa ir žemės sustiprėjusi trauka,
Tad skrydžio vis mažiau, tačiau daugiau kritimo.
Ir baimės drebulys – štai stoviu čia nuoga,
Bet nieks ilgėdamasis, laukdamas nerymo.
Štai sauja skiaučių to, ko nedraskei,
Štai vaisių pastangos pravert atolo varčią
Ir slaptas geismas kartą pasileist
Nuo vergės priedemės priimti dalią karčią.
Štai apsalimas, likęs gomury,
Kurs dirgins atmintį, pakol akis užmerksi.
Mes neišmokom būti sau geri.
Pusiau tamsa. Gal mes akis išverkę?
Pirmasis dūmas sprengsi kamine – 
Lyg būtos patirtys pelenuose prašapo.
Nebežinau, kas man primins tave?
Neatsitiesiančios ne Rojaus sodo šakos?
Išsidalinkim beržo auksinius –
Sezoną baigsim tarsi atsiteisę.
Vis tiek šviesa jau skilusi perpus,
O nebūtis taip gundo tarsi būtų laisvė.