Jau taip yra, kiekvienas savo naštą neša.
Vieniems niekai, kitiems gi tenka tempti rąstą.
O ten, treti, sunkiausią akmenį ridena,
Lyg garvežiai garais pūškuoja, girgžda, stena.
 
Kažkam lelijų žiedus glausti tenka,
Kažkam rasos lašelis virpa rankoj.
Anas, žiūrėk, auksiniuos ratuos sėdi
Ir šaipos iš visų tarsi begėdis.
 
Tik nieks nežino, kas kelio pabaigoj jų laukia.
Ar dovanas priims, ar jomis džiaugsis?
Gal pasakys:
 — Šaunu, namams man reikia rąsto ir akmens,
O tu, ten ratuose, dardėk sau pragaran.
 
Tad nesiskųsk, jei būna kartais ir sunku
Vienam likimo naštą nešti ant pečių.
Ir nesidžiauk, oi nesidžiauki per anksti,
Jei šiandien laimingesnis tu negu kiti.