Tenorėjau, kad tu atsilieptum
Ir tas ilgesio žodis išsprūstų
Ten, kur gatvės kadais buvo mūsų,
Ežerai, jų pakrantės ir lieptai...

Aš tikėjau, jog tai ne apgaulė,
Nes taip aiškiai mačiau siluetą:
Nepamirštamą, lauktą, tikėtą
Ir į debesį nyrančią saulę...

Tu ėjai lyg prieš vėją neklusnų
Ir buvai nuo manęs tik per žingsnį...
Kaip dėlionę iš naujo surinksiu.
Ir kas vertė iš sapno pabusti?