rudeniniuos rūkuos aš paliksiu dvejonių šukes,
o rutinoj dienų -–pavyduolių padėrusį žvilgsnį...
ir tada tolumoj du keliai būtinai nejučia susibėgs,
o skubėt pas tave ženklą duos, kaip kadais, gervių klyksmas.

kaip norėčiau sušukt, spengiant tylai klampiuos pabaliuos,
ir išbraidžius lankas, nukurnėti  širdies tau uždegti...
nežinia, kada laimė  šiam dulkėtam kely sušmėžuos,
gal maldaut teks ramunės, kad ji žiedlapiu sakmę pasektų...