Nuogumas
Piešiam savo namus,
Pasidažę vilties teptukus į spalvingą tikėjimą,
Ir neklausiam viens kito,
Kada prasidės stebuklingas rytoj.
Po rieve besnaudžią pumpurai
Suvešėjo visi, sužydėjo.
Jie – ne tai, ką auksiniai rudens sugebėtų užklot.
O namuos mes prabūsime darganų, prieblandų metą,
Nes jauki artuma nuo vidurnakčių šmėklų apgins.
Kaip manai, o kodėl
Medžiai skiautes po kojomis meta?
Šitaip bus paprasčiau
Savo žvaigždę matyti naktim.
Tu kuždi, kad aš tavo žvaigždė.
Pajuntu savo skruostus iš drovesio raustant.
Gal pašvaiste jausmų neapžilpinau tavo akis?
Lieka griaučiai juodi,
Medžiai liko be savo apsiaustų.
Tas nuogumas, matyt, mums neleidžia suklyst nei paklyst.