Tuščia salė ir stalai, tik nuo sosto tyso šešėlis. Soste sėdinčio žmogaus rankose surakinta karūna, jis akių nenuleidžia nuo salės šone nukritusios nuo sienos ir susivyniojusios kaip kilimas vėliavos. Jo karalystės vėliavos. Jis prisimena, kaip ankščiau ji ryški ir galinga plevėsavo virš jo tėvo, o vėliau ir jo pačio galvos, kaip žmonės pilni vilties žvelgė jam ir seseriai į akis. Tai jau niekad nepasikartos.
- Nejau visas mano darbas privedė prie šito..?- ištaria pažvelgęs į karūną rankose.- Protėviai, kodėl.. kodėl neperspėjot manęs?!- nuaidi per salę drebantis jo balsas, pasigirsta spartūs žingsniai link jo balso.- Ar aš jus nuvyliau..?- nuleidžia galvą.- Nuvyliau, kaip ir Kūrėją,- ašara nuriedėjusi nuo jo skruosto bėga auksinės karūnos kraštais, lyg labirintais, brangakmeniai liūdnai suspindi,- Viską prarasiu..- atsidūsta, jau įžiūri vis lėtai artėjančią aukštą figūrą, kurią seka dar dešimtys tokių pačių.- Jau praradau,- susiraukia žvelgdamas į pilnaties šviesas šokančias salės vidury: lyg vaikai.. jo vaikai.. dvi sesutės ir sūnus besislepiantis už jos.. už Redos, jo gražios, šiltai besišypsančios žmonos. Bet jis negali jų girdėt, negali ir prieiti.. gali tik stebėti.- Ne,- atsistoja, užsideda karūną ant galvos ir išsitraukia kardą. Šeimos vaizdinys išnyksta, jis vėl mato tikrovę – mato, kaip kariai sklaidosi po salę, akimis nežinia iš baimės ar pagarbos sekdami vadą išdidžiai einantį prieky jų visų.- Kovosiu. Kol mirsiu nepasiduosiu,- priešininkas vos pastebimu rankų gestu liepęs kariams sustoti nusišypso ir žengęs į priekį taip pat išsitraukia kardą, tik daug prabangesnį ir kruvinesnį.
- Žiūrėkit vyrai, o karalius – ne bailys!- nusijuokia kartu su kariais, visu ūgiu išsitiesęs mėgaujasi mėnulio šviesa auksinančia jo pravirą šalmą ir šarvus.- Gaila jo kariai tik lervos, net kautis nuobodu,- nušluosto kardą kario paduotos karaliaus karalystės vėliavos kampu,- pabėga vos pamatę, kaip kitus skerdžiu.
- Atleisk man,- sušnibžda karalius, nepaisydamas princo, iš pilnaties šviesos iškilusiai mėlynai liepsnai tyliai stebinčiai juos karių rato kampe.- Atleisk.. Aš nebuvau vertas,- atremia kardą ir atsitraukia per kelis žingsnius nuo princo, bet bėgti nėra kur – kariai juos apsupo ir juokdamiesi stebi šią princo dvikovą su juokdariu.- Visą šitai Kūrėjas jau buvo numatęs... Viskas jau seniai jo nuspręsta,- akies kampu žvilgteli į visai netoliese ramiai stovinčio kario rankose laikomą vėliavą, kraujas ant jos krašto dar labiau ryškino liepsnų liežuvių raštą.- Bet tu,- dar kartą atrėmęs princo puolimą jis įsižiūri į mėlyną liepsną, kuri atrodo kas sekunde vis mažėja ir silpnėja.- Rodai..- sušnibžda išvydęs mėlynoje liepsnoje apgaubtą sūnaus veidą. Liepsna išnyksta ir pagaliau praradęs susidomėjimą princas užbaigia dvikovą. Iš karaliaus burnos pasipila kraujas. Jis iš paskutiniųjų bando jį išspjauti, o žaizdą užspausti rankomis, bet jam nebepavyksta.- Jis žino, kad tu būsi vertas.. Jis žino, kad aš nebuvau, bet tu,- susmunka.- tu, Rodai, būsi vertas valdyti.
Vėliava uždengia besiraitantį karaliaus kūną. Princas neleidžia jo pribaigti, išplėšęs iš leisgyvio karūną jis kariui nuėmus šalmą pats save karūnuoja ir tik tada paėmęs kardą, besišypsodamas pribaigia karalių. Vėliava perplyšta, o į jos medžiagą įsigeria dar šiltas kraujas. Vėl pasigirsta vyrų juokas, kuris nuaidi per pilies sales taip pat garsiai, kaip ir bažnyčios varpai per miestą.