Tegu neįtikėtina, tegu, tačiau atėjo laikas, kai ir pragniaužta rankos sauja darėsi kažkuo labai panaši į langą. Žiūrėdamas pro jį matai daug, bet ne tiek, kad pritrūktų proto manyti, jog su tokiu gabalu erdvės ir jos įvairove esi nugyvenęs savo gyvenimą, jog tik tiek jos prireikia, kad su ja pragyventum dar žiupsnelį laiko. Net ir sekundė, akimirka, kurioje šiuo metu esi, neabejotinai pasiųsta iš didesnės erdvės. O šią mintį ypatingai  raiškiai  pradėjo liudyti sauja. Buvo jautru matyti, kai ją  atgniaužant delnas išsilygina, pirštai išsitiesina, pasiruošę ir sutelktai kartu, ir kiekvienas atskirai atsiduoti  laisvei ir išeiti į erdvę.
  – Ėgėgė! Kaip čia taip! – sužiurau, o ten vaizdas toks, kad ir langas apsiblausė, prisimerkė lyg  gėdindamasis, kad tiek nemažai rytų atitraukęs mane nuo turtingesnių regėjimų.
  – Besarmati, – pasakė iš delno panaši į mane špygutė, – apaktum, uždustum, jeigu ne aš, tačiau sakau: toliau pats su savimi tokiu terliokis.
   Pats? Su savimi tokiu? Terliotis? Su kokiu tokiu?
   – Ačiū, kad bent pragniaužei saują. Įkvėpiau gurkšnelį   žvaigždėto dangaus. Tik tiek ir bereikėję, kad pats atsiminčiau visą giesmę.  Klausyk, – pasakė nuo delno panaši į mane špygutė ir į dangų pašoko skristi dainavimas:
  
   Mylėjau mergele pusantrų metelių
   Turėjau pamesti dėl žmonių kalbelių...
  
  – Ėgėgė! Kaip čia taip, kad ne tik negebu užgniaužti saujos, bet ir nenoriu tai padaryti. Sauja virptelėjo, ausyse pradėjo peršėti. Dieve, kaip visa taip toli. Argi galima patikėti, kad tokius tolius galima būti užspausti  saujoje? O ir špygutė argi... argi špygutė? Ėgi, kaip liežuvis tai suktis sumanęs? Taigi piemuo, Tikrų tikriausias. Nuo basų kojų iki sugniužintos kepurėlės ant galvos.
   – Atsiprašau, kad aš tave taip. Ne, tu ne špygutė,– kalbėjau mintyse, kartu atsimindamas, kad nebuvo dainos, kurią būčiau gebėjęs padainuoti pagal jos muziką, pagal jos melodiją. Ši daina irgi nebuvo išimtis, bet toks negebėjimas ją padainuoti pagal natą manęs netrikdė. Buvau įsitikinęs, kad ją prasmingiau, kad ją net būtina dainuoti taip, kaip aš ją dainuoju. Dar iš piemenų nebuvau išėjęs, o jau žiojau burną ir  skandalijau ją per visą Šklėrių sodžių ir jo apylinkes:
   – Mylėjau mergelę...
    Ne, ne, jau tuomet aš ne špygutė...
    Dabar šis posmas irgi „kilo“ giedoti mano gerklėje, tačiau laikas giesmei buvo praėjęs. Kaip ir visam Šklėrių sodžiui. Jau ir ten nėra kam išsižioti giesmei. Nėra.
   – O skaityti save, ar  manai, kad yra kam? – atsiliepė nuo  delno piemuo. – Irgi nėra, – ramiai pats sau atsakė, matyt  nesitikėdamas iš manęs sulaukti geresnės nuovokos. Tačiau  jos laikas dar nebuvo praėjęs, nes vis dėlto suvokiau, kad  atėjęs prie lango ir turėdamas  už jo tiek erdvės nesijauti esąs elgeta. Žvalgiausi po ją plačiau, toliau negu akys matė. Tačiau smagiausia buvo „pasiganyti“ po šilinių Dzūkiją. Ar dar kas šį kraštą vadina taip – Šilinių Dzūkija  –  ir dabar nesu tikras. O sutikęs taip jį įvardinta raštuose, beveik visuomet suvokiu, kad tai vėlgi mano raštai. Parašęs Tada,  Kažkada, kai savo išvaizda kur kas arčiau špygutės, kuri ir pasiliko atmintyje būti neužaugusi. Tai lopšio, tai  vystyklų žmogus. Ir kol iš  jo nepersikraustęs į batus, į kelnes, į  piemens mundurą tai pagal nuopelnus ir paveiksliukas – špygutė. 
   – Nemaniau ir aš, kad galėčiau atsikvėpti iš  taip užgniaužtos saujos,– prisipažino ji
   – Atsiprašau. Su tavimi tokiu jau galima eiti pas mergas.
   – Užtat su tavimi tokiu jau  –  ne,– atsiliepė iškutęs į piemenį špygutė. 
  Nemaniau, kad galėčiau šypsotis, bet šyptelėjau. Begėdiškai. Be dantų. Ką gi, ačiū, kad neišdaužyti ir tokiu  būdu išbarstyti. Nueitas kelias pasėtas ir iškritusiais dantimis, bet man buvo smagu, kad atsitinka, jog ir žmogus teka kaip upė. Kiekvieną kartą jis bent kiek kitoks. Ir kai save sutinki  po aštuonių dešimčių metų negali save ne tik pažinti, bet ir patikėti, kad yra  taip kaip pasakyta: ir į žmogų antrą kartą  nebesugrįši...
   Sunku vandenėlį prieš kalnelį nešti,
   Dar sunkiau mergelei, kai žmonės meluoja,– 
                  dainavo ant delno piemuo ir buvo taip kaip buvo.
   Kaip, kaip? Buvo taip, kaip buvo? Na jau!  Na jau! – stengiausi nepatikėti savo akimis, tačiau, kad ir  užsimerki, o  vaizdas dėl to nesikeičia. Piemuo man gerai pažįstamas. Ne daug su kuo tokia pažintimi susietas, o su juo – taip.  Kadais Šklėriai nemaži. Ir Karlonų po juos nemenkai išsimetę, tačiau pažintis per savą kraują visuomet aukštesnė. Ir negali būti kitaip. Savas kraujas netapatus netgi motinos ar tėvo kraujui. Jis turi savo skonį, savo energiją, savo paskirtį ir užduotį. Ir  klausydamasis  piemens dainavimo, sąžiningai  žinojau, kad jį ir mane plukdo tas pats, taigi savas kraujas. Jam irgi regėjosi, kad taip, kaip jis dainuoja, kad jo paties nata paduota dainai yra būtent ta, kuri jai labiausiai pritinka. Ir aš  nemokėjau ginčyti, kad jis, o, vadinasi ir aš nesame  teisūs. Savas  kraujas, betgi,  dangau,  nepripažįsta nuolaidų, neįmanoma jo  jomis  nei atskiesti, nei  priešingai – patirštinti, koncentruoti.
   Sunku akmenėliui ant kelio gulėti,
   Dar sunkiau mergelei nekaltai kentėti, –
          dainavo nuo delno piemuo per visus Šklėrius iki   aplinkinių sodžių, o gal  ir toliau, gal ir per juos – per Dubą  (Marazas),  Piesčius, Senovę,  Daržinėles, Kabelius, Margionis, Kapiniškius, Randamonis. Ir šit pats nepajuntu, kai   išgirstu ir save:
 
   Bars bars tėvelis, bars bars tėvelis, bars bars,
   Močiutė neužtars. (2x2)
   – Tai bent! – palikdamas mane vieną, nuščiuvo giedoti  piemuo. – Taip bent!  Na, o toliau?
 
   Sunku vandenėlį prieš kalnelį nešti,
   Dar sunkiau mergelę pamylėjus mesti,–
          nesikuklinau žioti gerklę į piemens prašymą, kurio net  negirdėjau. Gerklė pajuto skonį. Iš anų laikų, kai miško daug, bet ir laukų platybių nemažai.  
 
   Bars bars tėvelis, bars bars tėvelis, bars bars,
   Močiutė neužtars. (2x2)
  
    – Taip bent!  Tai bent! – nesiliovė džiaugtis piemuo, bet  pasilikti mudviem po vieną jau neleido savas kraujas. Jautėme jo stiprybę kartu patikėdami, kad per marias, jūras, per vandenynus, per kalnelius ir kalnus, ir visas negandas
įtekėsime, įplauksime, įsiskobsime  ar kažkaip kitaip įsibūsime į devinto dešimtmečio laiką. Ėgėgė, žmonės!  Ar girdite? Ne, ne, Dieve saugok,  nesakome, kad  tai lengva, bet reikia. Tai jau savo  kraujo garbės reikalas.
  
   Vandenėlį nešant gali pailsėti,
    Mergelę mylėjus nėr kur pasidėti,
   
   Bars bars tėvelis, bars bars tėvelis, bars bars,
   Močiutė neužtars. (2x2)
 
   – Nėra aukštesnio dalyko, įkelto danguje, kaip žmogaus delnas. Nėra, – kažkas jautriai pakuždėjo į sielą ir man  nereikėjo  nusistebėti: ką? Ir aš  jau ant delno?