Supratau, kad laiminga esu
ir kad nieko man, nieko netrūksta,
ir kad kartais aš Dievą į medį veju,
kai lietus nesibaigia, kai vėjai per rūstūs.
Juk dabar, tik dabar, kai dar saulė
taip ryškiai išauksina dangų
ir mėnulis kai žiūri nakčia
savo šviesą įliejęs per langą,
kai dar meilė šalia apkabinus tave tvirtom rankom,
suprantu, kad laiminga esu, nuskalavus mintim
gal kiek drumzliną dangų. Juk dabar, tik dabar
mano dienos į  manąją upę vingiuoja,
ji srovės ir gyvybės pilna.
Atsakyki, kūrėjau, prašau, ar mes matome žemėje dangų?
kad vis tiesiam rankas į tave, kad vis šaukiam tave,
rodos, čia vien perkūnijos trankos

2018-08-23