Išlašėsiu kartėliu ant įkaitusio nuodėmėm laiko,
stings žarijų lašai ir po kojomis akmeniu kris,
į išmindytą nuoskaudų žemę, kur nerimas draikos,
ir kaltė taip juoda tarsi guolio neradus naktis.

Išsiliesiu pažįstama jūra, kur plakuosi kasdiena,
nuožmiai smaugs atgaila lyg beveidė lemtis,
blės jausmai tarsi šaltyje  vėstantis plienas,
be kaltės išvaryta viltis dar minutei atgis.
,
Aš subėgsiu žvaigždėm į tuščius laiko būsimo indus,
iš kur kelio atgal nebebus, ten kur siela sugis...
Ir pažirsiu ant tavojo kelio į šviesą pavirtus,
migloje juodo ilgesio, kur žiba tik amžių  akis.

Būsiu tuo, ko ieškosi ir amžiams praradęs nerasi, 
ką girdėsi tyloj, kai kiti negirdės net garsuos...
Tu matysi mane virpuly blausiai degančios žvakės –
„aš atleidžiu“ – tavo lūpos be garso kartos.