Noriu didelio baliaus, nesibaigiančio baliaus,
dieną, naktį lig ryto, lig dienų pabaigos.
Juokas, šokiai ir džiaugsmas tenetils lig aušros.
Vienas didelis balius te gyvenimas būna,
kam gi reikia teatro, rolių scenoj painių,
netikros aktorystės ir žibintų šviesų.
Scenos uždanga skleidžias, vėl artistų minia,
pasipuošę ir naivūs, greit užplūs vėl gatves.
Kiekvienam sava kaukė, juk nebūna be jų.
Paslaptis visad lieka, nebent mįslę įmint iš akių,
gal iš balso, iš juoko, kiek daug aktorių čia.
Noriu didelio baliaus su daugybe svečių.
Juk vis vien ges fanfaros ir paliksim kaip stovim
ant laiptelių slidžių, ant sulūžusios scenos ir tylos aitvarų.
Baigias scenoj spektaklis, laikas grįžti namo,
kiekvienam sava rolė, nors ne aktoriai mes,
kas prikaltas prie kryžiaus, kas be duonos plutos,
kas kuprotas vienišius, o kas kūną parduos...
Vieno sklendžiančio šokio rūko skraistės fone,
tyro skambančio juoko ryto saulės gaisre.
Pakylėto laukimo su širdim neramia, lengvo, lengvo
sklendimo debesų purume, vieno didelio baliaus
su daugybe svečių, lengvo, lengvo kilimo
virš baltų debesų...

2018-08-23