Kad nebūtų tuštumos
Vaivorykštėj žolė suspindo –
Čia tyliai vaikšto mano žodžiai.
Vienatvės dobiluos paskendę
Jie geria tamsią naktį godžiai...
Priglusti prie versmės norėčiau –
Žolynuose naktis užsnūdo,
Ir ilgesys delne užaugo,
Pajutęs savo keistą būdą.
Kas tylų liūdesį sušildys?
Tiek skausmo, tiek žvaigždžių padangėj.
O sieloje prašvinta rytas,
Kai saulė pievas rūbu rengia.
Dangus vėsus jau – viltį šildau,
Ir nesugis jau žodžių žaizdos:
Priglusti prie versmės norėčiau –
Žolynai žiedlapius nuleido...
O ilgesys taip ryškiai šviečia –
Žaliau negu darželio rūtos...
Vienatvės dobiluos paskęsiu,
Kad tuštumos širdy nebūtų.