Nėra manęs, kur upės susilieja,
Kur verkia pušys gintaro sakais.
Nėra manęs, kur bjaurų priešą nugalėjus,
Tėvynė džiaugiasi pražuvusiais vaikais.

Ten nėr manęs, kur baltas sniegas dengia,
Spalvotus kalnus ir bažnyčių kryžius.
Manęs ten nėr ir žodis tas ausyse spengia,
Atrodo niekad nebuvau aš ten sugrįžus.

Nebus manęs, kur staugia geležinis vilkas,
Kur vėliava trispalvė ant kalvos.
Aš būsiu čia, ir šis pasaulis širdžiai pilkas,
Pražils ir laimė ant mano jaunos galvos.

Ar verta būt, ar verta jos ilgėtis,
Juk ta svajonė nepasiekiama.
Geriau užmigt ir amžinai ilsėtis,
Jeigu Tėvynė lieka neprieinama.