Vis rečiau ir tyliau zyzia uodas, matuojantis gyvastį.
Sagstos sodas sagas – žalią gelumbę tuoj nusimes.
Nebeklausiu tavęs, ar tu žiedlapių šilką atsimeni?
Uždari aš ir tu susilydė į vientisą mes.
Sugrįžtu atminimų takais pasitikrinti, ar ne vaidenas
Siluetai migloj ir užspaudęs jusles ilgesys.
Abejoji, matau, ar pakitęs pavidalas – mano.
Paklaidino tave? Tenka tiesti rankas, kad atrasčiau šalia ar esi?
Temsta. Miglos tirštyn. Jėgos mąžta, kol būtį paleidžiam.
Ant velėnos – kas sau, bendro kelio vis tiek jau nėra.
Gal sunku patikėt, bet gegužis šėliojantis aidi,
Nors netraukia uodų sudėvėta duksli figūra.
Bet esybėje liks neužgijęs pavasario įdagas
Ir zenitas aistrų, ir patirtas fontanas sulos.
Dejones paryčiais ne glamonės išgauna, bet ligos.
Uodo aš nebaidau. Jeigu mes negyvi – neieškos.