Sustoja laikas, vasaros nebus, 
Į kalną skruzdė neša savo naštą, 
Virš mūsų mėlynai skaidrus dangus, 
Palaukėj liepa šimtametė tręšta. 

Išlaižėm medų iš lipnių korių, 
Mėlynė virš kalvų savaip svaigino, 
Aš tą svaigumą alpuliu geriu 
Lyg subrandintąjį raudoną vyną. 

Pakluskim lietui, baigiasi diena, 
Pareina į namus pavargę žmonės, 
Tik  vienas mirksnis, tik akimirka viena 
Iš nepažintos sapnuose dėlionės. 

Į žemę krenta saldūs obuoliai, 
Žolėj pasislepia ir verias lūpos, 
Nuslūgsta nerimas giliai giliai, 
Tik ilgesys prie tavo kojų klūpos.