Kam dar kalbėt, jei visa netiesa,
Jei visa – pramanas ir tuščias melas,
Jei ta istorija ilga visa
Tiktai iš vizijų, iš dulkių kelias.
 
Jei ši būtis – mūs dieviškos esos tąsa,
O mes – tik klumpantys ir klystantys be galo,
Nors nuodėminga tavo ištarmė visa,
Bet  tuos žodžius tau tariant gelia.
 
Dar kartais skauda, kad esi
Toks tuščias, vienišas šioj žemėj,
Ir grotų tavo pirštai tartum debesy
Lietaus klavišais negrabiai tik gamą.
 
Bet rodytųsi tau, kad girdintys visi
Iš pačio skliauto sau stiprybę semia.