Kai debesys banguojantys pražyla,
Kai dingsta praraja akių skaudi,
Atsiminimų mezginys prabyla –
Tu niekur sau ramybės nerandi.
 
Kai šnara trapios virpulio aguonos,
Kai žodžiai byra dar visai nuogi,
Pabūk ant debesio briaunos – sutriksi,
Nes čia ramybės irgi nerandi.
 
Pakelk akis. Buvimas mūsų trupiniais nusėtas.
Akių šviesos knyga bežadė atsivers...
Nakty stovėsi mėnesienai plaukiant,
Savęs ieškosi dar prie tėviškės akmens...