Ko tylit, paukščiai?
Ruduo plunksnas primynė
ar gaivalingas skrydis
į kasdienį aukštį
liko vakaro tyloj įstrigęs?
Ko tylit, paukščiai?
Kur jūs sutartinė,
peršaukianti ryto vėjus?
Horizonto apsiniaukę toliai
iš lėto šviesiu rūbu dabinasi.
Ko tylit, mano paukščiai?
Ilgesiu nutįsę sraunios upės,
dviems krantams aistrose
niekuomet neklusnios.
Prabilkit, mano paukščiai.
Klevų žalių viršūnės budrios
parems jūs siekį skrydžiui
iš niūriausių ūkanų.
Prabilkit, mano paukščiai,
žolei rasą keliant
į kasdienio ryto tegul tik
laikinąjį aukštį.