Tie žodžiai ašarom į kitą krantą ritos,
Švytėjo properšos danguj tada,
Ir rasos sirpo, ir po kojom krito,
Ne mums – kitiems ta vasara turėjo būt gera.
 
O mes tiktai į sutemas tirštas įbridom,
Iš kur nebuvo niekam kelio niekada,
Per vakarą, per mėnesieną grįžt į rytą
Tikėjos angelas, sutirpęs aušroje.
 
Boružė supėsi ant smilgos nuo nakties apsvaigus,
Ir jonvabaliai degdami išnyko tamsoje,
Nukritusi žvaigždė delnely mažo vaiko
Akimirką plazdėjo, įžiebdama jam sapną tyloje.
 
Taip žemės saujoj jo pasaulį švelniai laiko
Trapi gyvybės ir mirties gija.