Mėnulio pilnatis paklojo taką
Ir pro šakas įslinko kambarin.
Jis nebylus, tačiau girdžiu, kaip šneka:
Na, kelkis, drąsiai ženki manimi. 

Ne, jo kvietimo nepriimsiu, jis klastūnas.
Nusivilios į debesis, nebepareisi.
Šaltoj erdvėj blaškysies lyg klajūnas
Ir veltui rytas auš, raudonos žaros skleisis.
 
Pasigrožėsiu užlieta mėnesiena,
Tenai apsunkusi nuo vaisių obelis.
Tegul nuneš atgal į gilų miegą
Už lango budinti rami naktis.
 
Tiktai minutę žvelgsiu ir svajosiu,
Kaip būtų gera eiti spindinčiu keliu.
Jo pakrašty rymotų eglių bokštai,
Šalia — mažytis namas stogeliu rudu