Žinau, galbūt esi už horizonto,
Galbūt kitam pasaulyje kenti,
Ten, kur griaustiniai dieną naktį dunda,
Ten, kur lietaus ir sniego krituliai kiti.
 
Žinau, vienatvė tau ant delno bunda
Ir žiūri į tave keistom akim,
Tu atsuki kaskart likimui kitą žandą,
O man belieka tartum stebuklu tikėt tavim.
 
Sugrįžki iš už girių, iš už vandenynų,
Lopšinę tylią švelniai padainuok,
Kaip pasakoj kariūnai iš mirties atgiję,
Vėl kyla kovai, laisvei – man beliks sapnuot.
 
Kaip skleidžiasi svajoj žiedai lelijų,
Kaip karžygiai sutrypti niekam jų neduos.