Užburtą naktį
Jau verkia vakaras... Naktis užbūrė.
Jo romią širdį, mėnesieną...
Jau verkia vakaras nustebęs
Ir glaudžia širdgėlą ne vieną.
 
Užburtą naktį žvaigždėm lijo.
Ir ilgesys gėla pražydo,
Kvepėjo vėsuma ir vėju,
Kai paukščiai klykdami išskrido.
 
Mėnulis vėl kažkur išėjo,
Graudumą tik širdy palikęs,
Vėl verkia vakaras tamsveidis,
O tolumoj dar paukščiai klykia...