Pabunda rūpesčiai ryte anksčiau, negu džiaugsmai,
Tačiau laimingas, kas neištuštėjęs.
Esmė būties atsiveria per tai,
Dėl ko graudinamės, ką dovanojam, kaip saldėjam.
Atsakomybė budi kaip karys
Ir šventos priedermės tursomiegiu užsnūsta.
Rikiuoja mintys, rankos ką darys
Tam, kad skrajūnai grįžtų vėl į gūžtą,
Nes čia užsiglaudi, čia atsišlieji į sapnus
Ir amžinai nepabaigi sapnuoti.
Už lango blunka švintantis dangus.
Iš kur ant stalo sklidinas ąsotis?
Sulos ar pieno, ar skaidraus vandens?
Iš kur ta duona? Aitvaro gal būta?
Dar neprašvitus pradeda krebždent
Namų dvasia – sena žila močiutė.