Epilogas

Atole žvilgančiam tyliau vis svirpčioja
Šios vasaros nuspėjamas lietingas epilogas,
Pabaigę tremtį 
Grįžta į tarnystę skėčiai.
Ruduo ištinka gerą kaip ir blogą,
Todėl neverta jaudintis, liūdėti ar bambėti.
Gandralizdį iš rūko žvilgsnis išsitraukia
Ilgesingai tuščią,
Jį uzurpavęs pučiasi čia prisiglaudęs įnamis – žvirblėkas.
Šermukšnis noksta.
Atrandi jį rūgštų, paleidi derlių pro pirštus byrėti.
O vidur lauko
Vienas baltas žiedas,
Būtoji vasara – po žvilgančiais atolais.
Susimąstai.
Kaip greitai laikas bėga
Ir koks nuspėjamas kiekvienas epilogas.
Nijolena