Užges laužai liepsnoti nepradėję, 
Nuplaus mintis padykėlis lietus.
Į pasimatymus tu nieko neįdėjai, 
Kad tiktai sau išliktum padorus.

Ant sienos kaba veidrodis suskilęs,
Matau realų atvaizdą kreivai,
Manai esi pats tinkamiausias vyras, 
Bet nežinai, kam moteriai sparnai.

Nepraradau savitvardos, nei amo,
Apdovanot netroškau pažadais,
Su savimi pasitariau „ne mano“ –
Geriau skirtingais sukime keliais.

Kol vieškeliais ir nudrengtu asfaltu,
Šliauži į slogią ateitį, šliauži.
Jei niekieno, tada ir man nereikia,
Erdvė beribė, o tėkmė srauni...