Triūsia vargšas ruduo,
Viską stengias pajudint iš vietos –
Kas nukris, kas išskris, kas į podėlius įsiprašys.
Koks jis margas bebus,
Tų spalvų nevalia suturėti,
Įnirtingai kai plaus jas po liūties prapliupus liūtis,
Kol miglos pilkuma 
Nepažirs pašalevnimo šukėm,
Kol atolo žieduos neužmigs paskutinis vabzdys,
Tolei vilsimės mes
Kaip dievai Rojuj vasaros būti
Ir nejausim rudens,
Kuris trupina mus į dalis.
Blausės žvilgsnio gelmėj
Būto jausmo begęstančios liepsnos,
Kol menka kibirkštis užsimerks ašarėlės laše,
Kraujy ižas tirštės, nebegundys priglausti, paliesti.
Triūsia vargšas ruduo
Kaip ir mes. Ar jauti, kad jis čia?
Neliūdėk,
Tuoj čežės mums po kojomis auksas ir varis,
Atminimų pulkai išskraidins į šiltuosius kraštus,
Kai pavargęs ruduo mus migdys į pastogę uždaręs,
Kaip tada be tavęs?
Kas man saule tamsybėse bus?