Traukiny
Kaip džiaugiaus,
Kad suspėjau įšokt į rudens paskutinį vagoną,
Kol nepervėrė smilgos
Ir lapai variniai galvos neapklojo,
It kvietimą gyvent nusiskyniau aš putino kekę raudoną,
Apsvaigau, apspangau
Iki tiek, jog nebojau žieminių pavojų,
Bet atvėsę rytai
Žvarbumu į šią būtį grąžino,
Kolei sauja žarijų per pelenus geismą žvaliai kibirkščiuoja.
Paskutinio vagono kelieiviams
Konduktorius perdavė žinią:
Sustojimų nebus
Ir į nebūtį sąstatas šitas, greitėti pradėjęs, važiuoja.
Bus, kas bus,
Sau tariau ir iš baimės tirtėt nepradėjau.
Kas išlydi žvalgiaus,
Bet išnyko per greitai peronas.
Atsibusiu, tikiuos, iki kam nors prireiks pribuvėjos,
Iki knirkti pradės naujas kūnas,
Prašydamas duonos.
Juk negali štai taip
Mus, keliaujančius, imt ir ištėkšti.
Nors... Gal gali?.. Kažin?..
Nežinau. Ne, labai abejoju...
Kieto suolo lenta po manim ėmė tirpti, minkštėti.
Kur mes? – klausiu konduktoriaus.
Ką tik išvykom iš Rojaus.