Jau daug laiko kai – kaip tuščia, taip tuščia. Kaip ilgai taip gali tęstis? Neatsimenu, kad tiek savyje tuštumos nugultų. Kėliausi anksti, pasišovęs kažką kažkaip pakrutinti.
   – Kažką? Kažkaip?
   Kai nežinai nei ką, nei kaip tai padaryti, protingiau pamąstyti neįstengiau. Sustojau prie lango,  atsirėmiau petimi į jo staktą, kad jausčiausi lengvesnis ir suskatau žioplinėti po apniauktą padangę. Nebuvo liūdna. Ir buvo gaila tik, kad laikas greitas. Labai. Ir sykį,  ir kitą pagalvojau: dienos nuskubėjo, nubėgo, o pažadai pasilikę netesėti.
  Padangė nepanoro ilgiau pasilikti apniukusi; ji trūkinėjo, plėšėsi į gabalus, skendo į properšas, prie kurių telkėsi tirštuma, įsispalvodama ir plaukdama debesimis. Ir ūmai tik...
  Kas gi čia? Net ūgteliu arčiau lubų, pažinęs labai įsiminusį, labai panašaus į knygą debesėlio vaizdą. Atrodė, tiesk rankas, imk  jį nuo  padangės ir perskaityk užrašą kaip knygos pavadinimą:
                  LABAS. Tai aš, Pranucis,
                      SKAITAU SAVE
      Labai nesunkiai prisiminiau, kaip pirmą kartą perskaičiau knygos pavadinimą, įsigudrinusios debesėliu pakilti. Viešpatie, negi esi? Buvo nepaprasta, stebuklinga, neįtikėtina, bet akivaizdu. Ir šit vėl  jis, debesėlis – knyga, vėl iš netikėtumo ūgteliu iki lubų. Kaip tada, kaip pirmą kartą. Jau, deja, irgi nearti tas laikas, bet prašau – žiūriu, atsimenu, skaitau...
  – Tai buvo  balandžio mėnesį – galvoje išgirstu suflerį,– Saulė tekėjo 06:52, leidosi 19:55
  –  O! Ir tu čia? Senokai girdėtas.
  –  Labas, Pranuci, – atsiliepė jis. 
   Taip, dar vis jį vadinu sufleriu, dar vis jis man neįspėta mįslė. Ar įspėsiu? Labai abejoju. Tačiau neužsimiršta, kad jis iš viso pasaulio vienintelis rodo į mane kaip į „beveik popiežių Pranciškų“, o mano rašinius neretai vadina „beveik enciklikomis“. Neprisimenu, kad kada mane norėjęs užklupęs netyčia. Visąlaik tolerantiškas. Kiekvieną sykį apie  atsilankymą praneša pabelsdamas pajautomis.
   Pabelsdamas pajautomis?
   Taip atsitiko ir šį kartą. Dar naktį, gerokai po vidurnakčio, prisiminiau jį per pajautas, o atsiminęs girdėjau iš eilėraščio:

Nuplauk žaizdas.
Te jos užgysią po mirties.
Ir niekuomet, bičiuli, nemanyk,
kad tai auka,
kuri bent truputį šventa –
surinkęs nuodėmes
kaip rytas rasą savimi,
į šitą ugnį įeinu,
kad dūmai jos
negraužtų gedulu akių.
 
 Jau tuomet nesitingėjo pamanyti, kad debesėlis todėl ir suskato patapti knyga ir kilti į padangę, kad išnešiotų tokią žinią.
  – Beveik kaip iš enciklikos, – išgirdau eiliuoto teksto vertinimą, dar nežinodamas iš ko jį girdžiu.
  Anoji diena atmintina dar ir tuo, kad ji ir savo kalendoriumi mini Pranus ir Pranciškus.
  Būsim popiežiais ar ne –  argi tai labai svarbu? Svarbiau, kad Pranais ar Pranciškais jau esame. Beje, Františekais taip pat,  – nežinia kodėl panūdo pamąstyti matant kalendoriaus lapelyje  įvardintus dienos varduvininkus. Vėlgi nepamenu, ar kada vėliau rūpėjo sužinoti, kodėl taip reikėję pasamprotauti. Man tai gyventi netrukdė, tačiau žodelis „beveik“: beveik popiežius, beveik  enciklika, beveik altorius ir daug kitų neišbaigtų dalykų pradėjo smelktis į smegenis kaip užšifruoti priekaištai, kad mano poelgiuose ar supratimuose kažkas ne taip, kaip derėtų, kaip reikėtų. Gal net labai nedaug, tačiau kažką reikia pakrapštyti, pakoreguoti, kad tas „beveik“ savaime atkristų, atsižegnotų nuo manęs. Tačiau gal bent tu, mielas sufleri, žinai, ką ir kur kažkaip reikėtų krapštelėti?
   Pakeliu akis ir, ir...  Negi? Matau, kad dangaus knygos peizažas nyksta. Trinasi, blausta ir jos užrašas
              LABAS. Tai aš, Pranucis,
                   SKAITAU SAVE
   Trinu akis, bandau bent  šitaip gelbėti išnykstanti knygos peizažą. Ir nors gaila, ir nors skauda, tačiau suprantu, kad ir  danguje nieko amžina nėra.
  – Matyt, knygai laikas praėjo, – tariu sau nujausdamas, kad tai girdi ir sufleris. Tačiau jis tyli. Palaukęs, pakartoju: – Matyt, knygai laikas praėjo. –  bet ir tuomet sufleris neatsiliepė. O ten, danguje, kaip ir žemėje, pasirodo, kad ten irgi gera vieta tuščia nebūna. Vėl  iki skausmo trinu akis, nes paregiu, kad knygos vietoje pražysta debesų gėlė. Atrodė prasminga, kad ji  neskubėdama  debesėliu plaukė pietų  kryptimi – į ten, kur dzūkų šilinių  kraštas, kur mano gimtieji Šklėriai ir visi Kabelių parapijonys su  savo gimtaisiais sodžiai. Kur tiek nedaug ir gyvasties bepalikę. Kapai – gyvesni. Seniai ten buvau. Oi, kaip seniai. Tūkstančio ir vienos nakties neužteko...