Aušrinė žvaigždė jau geso,
klonį gaubė lengvutė migla,
rytinė žara palengva švito,
gėrėjais minutės tyla ramia...

Gamta ryto atodūsį skleidė –
vėjas suvirpino lengvus lapus –
stirnaitė nustojo kramsnojus,
jos žvilgsnis sustingo, baugus.

Krūmuose paukšteliai miegoję
paleido savo rytines giesmes,
štai ir vyturys sveikino artoją,
varantį kvepiančias vagas pirmas.

Nuostabus, ankstyvas vasaros rytas,
bridai pieva ir krito sidabro rasa:
prisilietimas švelnus – gal kiek šaltas –
visada ryto rasoje vaikščiojai basa.

Skauduliu prisimeni nuostabų vaizdą:
pasilikusią brydę pirmų spindulių šviesoje,
atsklindantį mielą gegutės aidą artimą –
dabartis dovanota likimo – erdvėj uždaroje.

2000 m.